Pasaka apie snaigę, kuri išmoko nieko nebijoti
Mažytė snaigė, šokdama leidosi iš dangaus. Jai buvo labai linksma, nes šalia sukosi labai daug jos draugių- tokių pat baltų snaigių, kurių šokis pavertė dangų baltu, minkštu ir pūkuotu.
- Visgi, kaip man gera! Kokia aš graži, lengva ir puošni Snaigė! Kaip nuostabu tiesiog štai taip suktis, apie nieką negalvoti, nieko nedaryti..- mąstė ji. – O, kad mano šokis niekada nesibaigtų..
Staiga, tolumoje atsirado sidabrinis taškas. Iš pradžių jis buvo toks mažytis, jog visos snaigės pamanė, kad tai dar viena iš jų. Tačiau taškas vis artyn vis didyn.. kelių minučių paaiškėjo, kad tai lėktuvas! Tai buvo nedidelis, dešimties vietų lėktuvas, kokius galima pamatyti virš laukų sukančius ratus. Bet snaigėms jis atrodė milžiniškas!
Mažosios mūsų snaigės širdelė prisipildė baimės, ji pagalvojo, kad dar šiek tiek.. ir jos šokis bus baigtas: – O, vargšė aš snaigė! Kaip baisu…!-
Staiga vėjo gūsis įsiurbė snaigę į sūkurį. Ji skrido tai į kairę, tai į dešinę. Ją švystelėdavo
į viršų ir tuoj pat blokšdavo žemyn. Tą akimirką ji jau nebegalvojo apie savo šokį, grožį ir baltumą – ji vos spėjo stebėti kaip vėjas blaško ją po dangų. Mąstė :
- Nejaugi aš jau negalėsiu suktis ir šokti kaip anksčiau? Nejau aš daugiau nebepamatysiu savo draugių? Kokia aš nelaiminga Snaigė! -
Lėktuvas praskrido pro šalį. Štai, jis vėl tapo mažyčiu sidabriniu taškeliu, o vėliau visai išnyko. Išnyko ir jį lydėjęs baisus vėjas. Snaigė vėl išlėto tęsė savo kelionę. Dabar ji galvojo ne apie savo šokį, o apie ką tik išgyventą nuotykį:
- Kodėl aš taip išsigandau? Juk mano gyvenimas buvo toks nuobodus ir vienodas. Ir štai, nutiko jame šis tas naujo. Jei tą akimirką nebūčiau tokia išsigandus – susipažinčiau su Vėju. Ko gero jis būtų man papasakojęs daug įdomių nutikimų. Juk Vėjas tiek daug keliauja ir tiek visko įdomaus žino ir pamato. Jei aš nebūčiau išsigandus, gal jis būtų pasiėmęs mane su savimi. Gal pasauly yra šis tas daugiau nei dangus, snaigės ir lėktuvas. Ak, kaip gaila, kad aš taip bijojau!-
Staiga snaigei pasirodė, kad apačioje, būtent toje vietoje kur ji leidžiasi, atsirado namų stogai, medžiai ir keliai.
- Nejaugi dangus baigiasi? – vėl persigando snaigė.
- Kaip gi aš šoksiu? Kaip skraidysiu? Juk dabar aš niekada nesusipažinsiu su Vėju ir jis nepasiims manęs į savo keliones. Kokia aš nelaiminga! – nusiminė snaigė. Jai buvo taip liūdna, labai norėjosi verkti, tačiau atsiradę ašaros tuoj pat pavirsdavo į ledą. Liūdėdama ir galvodama, kad tuoj pasibaigs viskas, kas geriausia jos gyvenime snaigė net nepastebėjo kaip nusileido ant namo stogo.
- Kur aš? – sutriko snaigė pajutusi, kad jau nebeskrenda. Iš kairės, dešinės ir visur aplinkui buvo balta. O iš viršaus vis leidosi ir leidosi mažos snaigės. Kartu joms buvo taip jauku ir džiaugsminga. Kur bepažvelgtum – visur buvo balta.
- Kokia aš kvailiukė! Ir ko gi aš liūdėjau? Kas, kad aš jau nebešoku! Dabar aš su savo sesėmis ir man taip smagu!
Snaigės kuždėjosi tarpusavyje, pasipasakodamos apie savo šokį ir skrydį, apie tai, ką jos susitiko danguje. Mūsų mažajai snaigei irgi buvo ką papasakoti. Ji papasakojo, koks stiprus gali būti vėjas ir kaip greitai skraido lėktuvai…
Dar snaigė pasidžiaugė, kad dabar nebeviena. Juk turint draugų gyvenimas tampa daug įdomesnis ir linksmesnis.
- Dabar mūsų daug, – džiūgavo širdelėje snaigė, – ir niekas negali mūsų nuskriausti. Kaip šaunu turėti draugų!
Taip bebendraujant bėgo dienos ir naktys. Ir štai, vieną nuostabią dieną, visos snaigės pajuto, kad joms darosi labai šilta. Dangus buvo ne pilkšvas, kaip įprasta, bet mėlynas. Ir jame linksmai švietė ryški pavasario saulutė. Tačiau snaigėms oro pasikeitimas visai nepatiko. Sulig kiekviena diena saulutė tapdavo vis kaitresnė.
O dar vieną dieną į namuką, ant kurio stogo jaukiai įsikūrė snaigės, atvažiavo mažas berniukas su savo tėvais. Mažojo berniuko tėtis užkūrė pečių ir iš kamino virto juodi dūmai, o sniegas ėmė labai greitai tirpti.
Mūsų mažoji snaigė vėl labai išsigando.
- Kas gi dabar bus?! – su siaubu balse sušuko ji.
- Ak, vargšės mes snaigutės! Mes visos ištirpsime ir nebegalėsime dalintis įdomiomis istorijomis. Mes jau nebebūsim drauge..- daugiau ji nieko sušukti nespėjo. Snaigutė pradėjo tirpti…
Kitą akimirką maža balta snaigė pavirto į mažą, skaidrų lašelį. Ji žerėjo saulėje visomis vaivorykštės spalvomis ir atrodė, kad joje atsispindi visas pasaulis.
- Koks grožis,- pamanė lašelis. – Anksčiau aš buvau tik snaigė ir mačiau aplink save tik tokias pat snaiges. O dabar aš matau tiek daug! Dangus, saulė, medžiai, namai, paukščiai ir drugeliai – viskas atsispindi manyje ir aš dar gražesnė! Ko gi aš taip bijojau? Juk kas man beįvyktų, viskas taip įdomu. Ir kiekvieną kartą, galvodama apie savo baimes aš pamiršdavau mėgautis gyvenimo nuotykiais…
Greitai mažas lašelis suprato, kad gali nuslysti žemėn nuo stogo.
- Daugiau nieko nebijosiu. Juk taip įdomu pamatyti kas ten apačioje. Ko gero, aš dar ne viską žinau apie gyvenimą. Ak, koks grožis palink!…
Autorė: Anastasija Polunina
